Medžioklė

Medžioklė. Medžioklės istorija

Medžioklė – vienas seniausių žmonijos užsiėmimų, palikusi ryškų pėdsaką jos ūkinės ir kultūrinės veiklos istorijoje. Senovės medžioklė (ir augalinio maisto rinkimas) buvo žmonijos egzistavimo šaltinis – ji maitino ir rengė.

Medžioti daugelyje pasaulio vietų pradėta paleolite. Iš pradžių medžiota kolektyviai. Ilgainiui tobulėjo medžioklės priemonės: seniausios medžioklės priemonės buvo akmenys, akmens kirviai, kuokos, akstys, ietys. Mezolite buvo išrastas lankas, turėjęs didelę reikšmę medžioklės raidai. Neolite medžioti pradėta su šunimis, vėliau – su arkliais, medžiokliniais paukščiais. XII a. pasirodė šaunamieji ginklai kaip karybai skirti ginklai; vėliau jie pritaikyti medžioklei ir pamažu daugumoje šalių pradėta medžioti tik medžiokliniais šautuvais, paplito įvairūs medžioklės būdai, kurie naudojami ir dabar.

 Medžioklės reikšmė žmogaus gyvenime ilgainiui keitėsi. Pirmykštėje bendruomenėje medžioklė kurį laiką buvo žmogaus egzistencijos pagrindas, svarbiausias maisto ir aprangos šaltinis.

 Neolote, mažėjant didžiųjų žvėrių ir paukščių ištekliams, ėmė mažėti ir medžioklės, kaip svarbiausio žmonių pragyvenimo šaltinio, reikšmė, ypač, kai žmonės susirado naujų maisto šaltinių. Vis dėlto Europoje iki Tacito laikų (I a.) buvo išlikę tautų, kurios gyveno vien iš medžioklės.

 Nuo naujųjų laikų pradžios medžioklė vis labiau darėsi kilmingųjų gyventojų privilegija. Vėliau medžioklę ėmė varžyti privati žemės nuosavybė

 Medžioklė mūsų laikais, tai žmogaus aktyvaus poilsio, bendravimo su gamta, laisvalaikio praleidimo forma ir racionalus gyvosios gamtos išteklių naudojimas. Tai graži, originaliomis tradicijomis turtinga šventė, o ne tik siekimas sumedžioti žvėrį ar paukštį. Tiesa, medžioklės produkcija ir dabar turi vertę ir yra panaudojama. Medžiokle be to reguliuojamas žvėrių gausumas (esant per dideliam žvėrių skaičiui, jie gali padaryti žalą miškų bei agro verslui).

 Archeologiniai radiniai rodo, kad tais laikais Lietuvos teritorijoje svarbiausi medžioklės įrankiai taip pat buvo lankas, strėlė ir ietis su titnaginiu antgaliu. Vėliau vartoti kauliniai ir raginiai strėlių ir iečių antgaliai.

 Medžioklė Lietuvoje tuo metu buvo terpė, kurioje plito visa to meto materialinė bei dvasinė kultūra ir gyvensena. Tačiau konkrečiai šiuos teiginius paliudyti gali ne dokumentiniai šaltiniai, bet tik tautosaka, tautodailė, senoji baltų mitologija, religija ir ypač konkretūs archeologiniai radiniai. Įvairiose tautosakos ir tautodailės žanruose galima aptikti gana ryškių totemizmo ir animizmo bruožų, vėlių, dvasių ir dievų kultų pėdsakų, o žodinėje kūryboje – nedaug pakitusių mitų, kilusių medžioklės ir gamtos gėrybių rankiojimo laikais.

 Senajam lietuvių kultui reikšmingiausi medžiojami žvėrys, kaip totemai, buvo elnias, briedis, tauras, lokys. Reikšmingi buvo ir paukščiai – antis, gulbė, pelėda, gegutė, lakštingala; išskirtiną vietą turėjo ir žaltys. Tik gerokai vėliau medžiojamų gyvūnų reikšmę susilpnino naminių gyvūnų, visų pirma jaučių, arklių, ožkų, gaidžių, garbinimas.

 Nuo IV – jo tūkstantmečio p. m. e. žmonės jau buvo mažiau susieti su medžiokle, nes pradėjo verstis primityvia žemdirbyste ir gyvulininkyste. Nuo XVI amžiaus p. m. e., atsiradus dirbiniams iš bronzos, dar sparčiau vystosi žemdirbystė ir gyvulininkystė, tobulėja medžioklės įrankiai. Archeologiniuose rinkiniuose iš senovinių geležies amžiaus (senosios ir naujosios erų sandūroje) gyvenviečių dominuoja naminių gyvulių kaulai, o likusią dalį sudaro stambiųjų žvėrių – briedžių, elnių ir šernų kaulų liekanos.

 Susikūrus feodalinei valstybei (XIII – XV a.) medžioklė pradėta sieti su žemės nuosavybe. Medžioklę reglamentuojanti teisinė sistema jau atsispindi Kazimiero teisyne (1468 m.). Lietuvos statutuose, Valakų įstatyme. Už žvėrių medžiojimą karališkose ar feodalo valdose valstiečiams grėsė baudos ir bausmės. Valakų įstatyme valstiečiams jau leidžiama savo valdose medžioti smulkiuosius žvėris ir stambiuosius plėšrūnus vilkus, lūšis ir ernius.

Iki XVI a. medžioklė Lietuvoje dar vaidino svarbų vaidmenį. Buvo medžiojama ruošiantis karo žygiams. 1409 m. prieš Žalgirio mūšį Jogaila ir Vytautas rengė dideles medžiokles maisto atsargų papildymui Belovežo ir kitose giriose. Medžioklių organizavimui buvo sukurtos struktūros, kurias tvarkė didžiojo kunigaikščio medžioklis.

 Nuo XVIII a. buvo medžiojama daugiau dėl pramogos. Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos (1795 m.) medžioklė pradėjo nykti. Buvo apleisti bebrynai, išnyko taurieji elniai, sumažėjo ir kitų žvėrių. Medžioklė buvo reglamentuojama Rusijos įstatymais.

 Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1920 m. prof. T. Ivanausko iniciatyva įkurta Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija, 1937 m. perregistruota į Lietuvos medžiotojų draugijų sąjungą. Nuo 1927 m. buvo leidžiamas žurnalas „Medžiotojas“. Sovietų okupacija viską panaikino.

 1946 m. atkurta Medžiotojų draugija. 1947 m. prie Ministrų Tarybos įsteigta medžioklės ūkio valdyba, kuri 1959 m. reorganizuota į Gamtos apsaugos komitetą. Šios organizacijos tvarkė medžioklę Lietuvoje.

 Po II pasaulinio karo stambiųjų žvėrių Lietuvos miškuose buvo labai mažai, bet vėliau, dėka apsaugos ir globos, jų pagausėjo. Be to, buvo reaklimalizuoti bebrai ir stumbrai, aklimatizuotos ondatros, kanadinės audinės, muflonai, danieliai. Atsibastė ir paplito mangutai. 1969 – 1983 m. sugauta ir kituose rajonuose išleista apie 800 tauriųjų elnių. Šių elnių į Lietuvą atvežta ir iš Voronežo srities (1956 ir 1972 m.). Todėl kasmet buvo sumedžiojama vis daugiau ir daugiau stambiųjų žvėrių. Nuo 1964 m. didžioji dalis sumedžiotų briedžių, elnių, stirnų, šernų buvo eksportuojama į Vakarų šalis. Tačiau smulkioji fauna (kiškiai, kurapkos, antys), dėl intensyvaus žemės ūkio ir spartaus kraštovaizdžio keitimo (žemių sausinimas, krūmynų ir mažų miškelių iškirtimas) sparčiai nyko. Buvo bandoma bent dalinai tai kompensuoti – į medžioklės plotus išleidžiama inkubatoriuose išperinti ir kiek paauginti fazanai, didžiosios antys.

 Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybe., priimti nauji medžioklės tvarkymą reglamentuojantys įstatymai. Medžiotojų būreliai įsiregistravo juridiniais asmenimis. Jie nuomoja medžioklės plotus, savo nuožiūra disponuoja sumedžiota žvėriena, atlygina žvėrių padarytą žalą žemės ūkio pasėliams ir miškui. Į Lietuvą pamedžioti atvyksta ir Vakarų šalių medžiotojai. Nuo 1991 m. Lietuvos medžioklės ūkį tvarkė Miškų ūkio, o nuo 1995 m. Aplinkos apsaugos ministerija, kuri turi teisę keisti medžiojamosios faunos sąrašą, įvesti arba panaikinti tam tikrų rūšių faunos medžiokles, licencijavimą, keisti medžioklės laiką.

 

Medžioklės tradicijos ir etika.

 Medžioklės tradicijos ir etika, tai sudėtinės medžioklės kultūros dalys. Medžioklė vertinama ne tik pagal nušautų žvėrių ar paukščių kiekį, bet ir pagal tai, kaip jie buvo nušauti. Kultūringoje medžioklėje laikomasi tam tikros tvarkos, tradicijų, „etiketo“, pagerbiami sumedžioti žvėrys ir paukščiai, atliekami tam tikri ritualai.

 Signalai

 Signalai – tai sutartiniai muzikiniai garsai ar jų kompozicijos, grojami medžioklės ragu ar triūba. Signalus galima suskirstyti į informuojančius ir bendruosius. Informuojančiais signalais perduodama informacija, nurodymai medžiotojams ir varovams. Pvz.: medžiotojai pasiruošę, pradėti varymą, varyti tyliai, varyti garsiai, varymas baigtas, rinktis ir kt. Bendraisiais signalais skelbiama medžioklės pradžia ir pabaiga, paukščio ar žvėries nukovimas (kiekvienos rūšies žvėriui kita melodija). Gaila, bet šiuo metu Lietuvoje medžioklės ragas aidi toli gražu ne kiekvienoje medžioklėje. Tokiu atveju varymo pradžia, kvietimas rinktis, kita informacija perduodama triūbinant šautuvo vamzdžiu.

 Medžioklė su varovais

 Išsirikiuoja medžiotojai ir varovai. Medžioklės ragu sugrojamas „Pasveikinimas“. Medžioklės vadovas informuoja, kokie žvėrys bus medžiojami, kiek jų sumedžiojama, kokie bus naudojami signalai, parodo visus medžioklėje esančius šunis, primena saugaus elgesio medžioklėje taisykles, paskiria varovų vadovą, patikrina dalyvaujančių medžiotojų bilietus ir leidimus laikyti ir nešioti medžioklinį šautuvą, šunų registracijos pažymėjimus, užpildo medžioklės lapą, kuriame pasirašo visi medžiotojai. Po to pradedama medžioklė.

 Medžioklės vadovas linijoje nurodo vietą, kur turi atsistoti kiekvienas medžiotojas. Varymo pradžia, pabaiga, kvietimas rinktis ir kiti nurodymai skelbiami medžioklės ragu arba kitu sutartiniu signalu.

 Nukovus žvėrį, ant jo krūtinės padedama ir į jo nasrus įkišama būtinai nulaužta (pjauti negalima) nedidelė medžio šakelė (jei yra, eglės ar pušies). Susirinkę medžiotojai sustoja prie žvėries. Ragu grojama žvėries pagerbimo melodija. Po to šakelė, uždėta ant skrybėlės ar peilio plokštumos, įteikiama laimingajam šauliui, kuris šią šakelę užkiša už skrybėlės kaspino ir nešioja iki medžioklės pabaigos.

 Jei nukautas žvėris yra pirmas to medžiotojo nukautas stambus žvėris, atliekama medžiotojo „krikšto“ ceremonija. Tai senas medžioklės paprotys. Seniausias medžiotojas arba medžioklės vadovas, pamirkęs medžioklinį peilį į nukauto žvėries kraują, žvėrį nukovusio medžiotojo kaktoje daro kryžiaus ženklą. Po to tris kartus suduoda peilio plokštuma per petį, tardamas: „Įšventinu Tave į Šv. Huberto riterius (Hubertas – šventasis, nuo XVa. medžiotojų patronas. Šv. Huberto diena – lapkričio 3 d.), būk teisingas, vyriškas ir pagarbus medžiotojas“. Laimingasis medžiotojas tuo metu būna priklaupęs ant kairio kelio, kairėje rankoje šautuvas, dešinė – ant žvėries. Pateptą kaktą negalima nuvalyti iki medžioklės pabaigos.

 Patepimo ceremonija būna tada, kai medžiotojas nukauna pirmą tos rūšies žvėrį. Gaudžiant ragui (grojama to žvėries pagerbimo melodija), medžioklės vadovas arba seniausias medžiotojas nukauto žvėries kraujyje pamirkytu peiliu kryžium paženklina žvėrį nukovusio medžiotojo kaktą. Medžiotojas tuo metu būna priklaupęs ant kairiojo kelio, kairėje rankoje šautuvas, dešinė – ant žvėries.

 Medžioklės pabaigoje žvėrys suguldomi lygioje aikštelėje ant dešinio šono. Pirmoje eilėje kanopiniai („vilna“), antroje – lapės ir kiti švelniakailiai („kailiai“), trečioje – kiškiai („ausys“) ir ketvirtoje – paukščiai („plunksnos“). Jei vienos rūšies žvėrių ar paukščių yra daugiau nei dešimt, kas dešimtas guldomas per pusę kūno iškišant į priekį. Ant žvėrių krūtinės uždėta po nulaužtą eglės ar pušies šakelę. Pagal seną paprotį, kol žvėrys išdėstyti aikštelėje, niekas jos negali pereiti – turi apeiti. Aikštelės kampuose uždegami nedideli laužai. Priešais kanopinių žvėrių eilę išsirikiuoja medžiotojai, dešinėje – varovai su šunimis, kairėje – medžioklės vadovas, triūbočiai. Medžioklės vadovas skelbia sumedžiotų žvėrių ir paukščių skaičių, medžioklės karalių, „linksmiausią“ medžiotoją (daugiausia šaudžiusį, bet…, arba kokį nepaprastą įvykį patyrusį ir t.t.), padėkoja visiems medžioklės dalyviams: medžiotojams, varovams. Ragu grojama „Ualali“, skelbianti medžioklės pabaigą. Po to, jei nuošaliau yra sukrautas didysis medžioklės laužas, medžiotojai buriasi aplink jį.

 

Ginčų sprendimas

 

Jeigu iškyla ginčai, kas nukovė žvėrį ar paukštį ir, neaišku, kam priklauso trofėjus, daugeliu atvejų juos galima išspręsti vadovaujantis rašytomis ir nerašytomis bendrosios kultūros, takto taisyklėmis. Tačiau, jei to nepakanka, vadovaujamasi specifinėmis nuostatomis. Stambus žvėris laikomas nukautas to medžiotojo, kuris pirmas jį mirtinai sužeidė. Smulkus žvėris priklauso tam, kurio šūvis buvo paskutinis. Tiesa, kultūringas medžiotojas niekuomet nepasisavins kiškio, lapės, kito žvėrelio ar paukščio iššovęs į jį tik gailestingumo šūvį (norėdamas nutraukti mirtinai sužeisto gyvūno kančias). Bet kartais šių nuostatų nepakanka.

 

Jei smulkus žvėrelis nušautas: 1. po kelių iš eilės šūvių – lemia šūvis, kuris jį sustabdė; 2. po kelių vienu metu iššautų šūvių – lemia iš arčiau iššautas šūvis, o jei atstumai vienodi – į kairę žvėrelio pusę iššautas šūvis. Jei nušautas stambus žvėris kulka arba grankulkėmis: 1. po kelių iš eilės šūvių – lemia pirmasis žvėrį sustabdęs arba mirtinas šūvis; 2. po kelių vienu metu iššautų šūvių – lemia mirtinu pripažintas šūvis; 3. po kelių mirtinų, vienu metu iššautų šūvių – lemia iš arčiau iššautas šūvis, o jei atstumai vienodi – į kairę žvėries pusę iššautas šūvis; 4. jei vienu metu, iš vienodo atstumo iššauti mirtini šūviai kulka ir grankulkėmis (į žvėris, kuriuos leidžiama medžioti ir grankulkėmis) – lemia šūvis kulka. Jei negalima nustatyti, kurio medžiotojo šūvį pripažinti lemiamu, laimikis pripažįstamas abiem šauliams, o trofėjaus savininką lemia burtai.

 

Ieškant pašauto žvėries ar paukščio (su šunimis ar be jų) laimikis atitenka jį suradusiam ir pribaigusiam medžiotojui. Pirmumo teisę pribaigti žvėrį ar paukštį turi jį pašovęs medžiotojas. Pvz.: net su šunimi aptikus pašautą žvėrį, šūvio autorius šuns vedliui gali suteikti arba nesuteikti teisės pribaigti žvėrį. Gali tokią teisę suteikti su vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis.

 

Jeigu sužeistam žvėriui surasti rengiamas varymas, laimikis priklauso žvėrį pribaigusiam medžiotojui.

 

Yra ir daugiau nuostatų. Visas jas privalo žinoti medžioklės vadovas, kuris ir sprendžia tokius ginčus. Geriausia, kai tokių ginčų, kurie gali tik sugadinti šventišką medžioklės nuotaiką, nebūtų. O jeigu jie atsiranda, tebūnie tik – maži ginčeliai, kai kiekvienas medžiotojas nuoširdžiai nori žvėrį perleisti kolegai, o ne pats pasiimti.

 

Medžioklės trofėjai, jų paruošimas, vertinimas, medžioklės trofėjų apžiūros, parodos.

 

Medžioklės taisyklės reikalauja, kad medžiotojas, sumedžiojęs žvėrį su trofėjumi (ragai, šernų iltys, vilkų, lūšių, lapių ir barsukų kaukolės, vilkų ir lūšių kailiai), privalo tinkamai šį trofėjų paruošti ir pateikti apžiūrai. Apžiūroje įvertinti medžioklės trofėjai turi patekti nors į vieną medžioklės trofėjų parodą (išskyrus užsieniečių medžiotojų teisėtai išsivežtus trofėjus), kad jie būtų įtraukti į parodų katalogus. Kita vertus, trofėjų paruošimas ir išsaugojimas yra kiekvieno medžiotojo garbės reikalas. Medžioklės trofėjų apžiūros organizuojamos po kiekvieno medžioklės sezono. Trofėjai apžiūroje įvertinami specialistų ir grąžinami medžiotojams. Po apžiūros menkos trofėjinės vertės trofėjai gali būti panaudojami papuošalų, suvenyrų gamybai. Pagal trofėjų visumą galima spręsti apie žvėrių populiacijos būklę, struktūrą, medžiotojų kvalifikaciją.

 

Trofėjų parodos būna skirtingų lygių: vietinės (pvz.: mieto, rajono, regiono), šalies, tarptautinės, pasaulinės. Jose eksponuojami patys geriausi trofėjai. Tarptautinėse ir pasaulinėse, paprastai tik medalių vertės trofėjai. Medžioklės trofėjai parodose vertinami pagal Tarptautinės medžioklės ir medžiojamųjų gyvūnų apsaugos tarybos (CIC) sistemą balais. (Kai kuriose pasaulio šalyse yra savos medžioklės trofėjų vertinimo sistemos). Nustatyta, nuo kokio balų skaičiaus skiriamas bronzos, sidabro ir aukso medalis. Išleidžiami parodų katalogai.

 

Selekcinė kanopinių žvėrių medžioklė.

 

Pagrindinis selekcinės medžioklės tikslas – išlaikyti ir pagerinti kanopinių žvėrių kokybę. Selekcinės medžioklės metu pirmiausia medžiojami ligoti, traumuoti, nusenę, .silpnai fiziškai išsivystę žvėrys bei patinai su nenormaliais arba silpnais ragais. Ypač didelis dėmesys kreipiamas į patinų atranką, Pagal kokybę ir reikšmę medžioklės ūkiui patinai skirstomi į perspektyvius ir medžiotinus. Medžiotini patinai savo ruožtu dar skiriami į selekcinius (atrankinius) ir elitinius (normaliai išsivystę trofėjinės bandos žvėrys).

 

Perspektyvūs patinai, tai nepasiekę trofėjinės brandos žvėrys, kurie savo amžiaus grupėje turi vidutinius arba didesnius už vidutinius kūno masę ir ragus arba iltis (briedžiai iki 7, taurieji elniai iki 9, stirninai iki 5, danieliai iki 7, muflonai ir šernai iki 6 metų amžiaus).

 

Medžiotini patinai, tai silpnai fiziškai besivysiantys, trofėjinės brandos (nepriklausomai nuo jų kokybės) bei nusenę žvėrys.

 

Selekciniai patinai. Atsiliekantys savo amžiaus grupėje nuo vidutinio lygio kūno mase arba turintys silpnai išsivysčiusius bei nenormalius ragus (iltis) žvėrys. Nevertingi trofėjinės brandos žvėrys (8 – 10 m. amžiaus briedžiai, kurių ragų masė mažesnė kaip 6 kg, 10 – 12 m. taurieji elniai, kurių ragų masė mažesnė kaip 5 kg, 6 – 7 m. stirninai, kurių ragų masė mažesnė kaip 300 g, 8 – 10 m. danieliai, kurių ragų masė mažesnė kaip 2 kg., 7 – 8 m. muflonai, kurių ragai vertinami mažiau kaip 185 balais ir 7 – 8 m. šernai, kurių iltys vertinamos mažiau kaip 110 balų. Nusenę žvėrys (briedžiai ir danieliai nuo 11 m., taurieji elniai nuo 13 m., stirninai nuo 8 m., muflonai ir šernai nuo 9 m. amžiaus). Ligoti ir traumuoti žvėrys.

 

Elitiniai patinai. Normaliai fiziškai išsivystę trofėjinės brandos žvėrys (8 – 10 m. amžiaus briedžiai, kurių ragų masė 6 ir daugiau kg, 10 – 12 m. taurieji elniai, kurių ragų masė 5 ir daugiau kg, 6 – 7 m. stirninai, kurių ragų masė 300 g. ir daugiau, 8 – 10 m. danieliai, kurių ragų masė 2 kg ir daugiau, 7 – 8 m. muflonai, kurių ragai vertintini 185 ir daugiau balų ir 7 – 8 m. šernai, kurių iltys vertinamos 110 ir daugiau balų).

 

Selekcinės medžioklės metu labai svarbu nustatyti gyvo žvėries amžių ir įvertinti jo selekcinius požymius. Selekcinius patinus reikia stengtis išmedžioti prieš rują, kad jie savo blogų savybių neperduotų palikuonims. Elitiniai žvėrys, atvirkščiai, medžiojami po rujos.

Sumedžiotų žvėrių ragai turi būti tinkamai paruošti ir kartu su apatinio žandikaulio dešiniąja puse (amžiaus nustatymui) pateikiami kasmetinėms medžioklės trofėjų apžiūroms, kuriose nustatoma sumedžioto žvėries kategorija.

 

Medžioklės būdai

 

Su varovais, – kai žvėris ir paukščius link medžiotojų, stovinčių linijoje bei jos flanguose ir ties žvėrių takais arba esančių tam skirtuose bokšteliuose, gena varovai su medžiokliniais šunimis arba be jų.

 

Su šunimis, sulaikančiais šernus – kai vieni medžiotojai stovi linijoje arba ties žvėrių takais, kiti su šunimis, mokančiais sulaikyti šernus, varo žvėris.

 

Su urviniais šunimis – urvuose lapes, mangutus, barsukus, bebrus (po medžioklės būtina sutvarkyti prakastą urvą), taip pat su šunimis, gaudančiais mangutus, lapes, kiškius.

 

Iš bokštelio, – kai tykojama kanopinių žvėrių, vilkų, lapių, kiškių. Tamsiuoju paros metu tykojamus šernus galima apšviesti medžiokliniu prožektoriumi.

 

„Grandine“, – kai grupė medžiotojų, sustoję linija, eina per lauką.

 

„Katilu“, – kai medžiotojai eina apsupę tam tikrą laukų plotą.

 

Sėlinant, – kai prieinama prie medžiojamo žvėries ar paukščio, privilioto vilbyne arba sustabdyto medžioklinio šuns.

 

Sėlinant, – kai medžiojami paukščiai išbaidomi su šunimis. Vandens paukščiai medžiojami iš valties, taip pat jų tykojant ir juos viliojant. Jerubės, slankos, karveliai medžiojami jų tykojant, juos viliojant. Paukščiai medžiojami tik su šunimis.

 

Su plėšriaisiais paukščiais (pėsčiomis, raitomis).

 

Spąstais – vilkus, lapes, mangutus, kiaunes, audines, šeškus, bebrus ir ondatras.

 

Viliojant su krykštėmis – didžiųjų ančių gaigalus.

 

Gyvūnų ir paukščių elgsenos panaudojimas juos medžiojant

 

Žinant gyvūnų ir paukščių elgseną medžioklė būna sėkmingesnė, mažiau lieka nesurastų sužeistų žvėrių ir paukščių.

Aktyvumas paroje. Gyvūnų aktyvumas dažniausiai susietas su maitinimusi. Dauguma žvėrių aktyvūs tamsiuoju paros metu. Šernai, taurieji elniai ir stirnos vakarais išeina ganytis į pamiškes ir laukus, o ryte grįžta į mišką poilsiui. Netrikdomi kanopiniai žvėrys, ypač muflonai ir stirnos, aktyvūs ir dieną. Laukinės antys dieną praleidžia atviresniuose vandens plotuose, o vakare skrenda maitintis į seklius vandenis, pelkes, žemės ūkio kultūras. Žąsys, atvirkščiai – naktį praleidžia atviruose vandens plotuose, o ryte skrenda maitintis į pievas ir želmenis, leidžiantis saulei sugrįžta atgal į vandens telkinius. laukiniai karveliai naktį praleidžia pamiškių medžiuose, o ryte būriais skrenda maitintis į javų laukus, ražienas. Žvėrių išėjimo iš miško, paukščių perskridimo ir maitinimosi vietomis pasinaudojama juos medžiojant tykojant arba sėlinant.

 

Ruja. Rujos metu žvėrių elgsena labai pasikeičia, padidėja jų aktyvumas dienos metu. Tauriųjų elnių patinai savo buvimu vietą išduoda riaumojimu, briedžiai – „stenėjimu“, o stirninai – „lojimu“. Tai akustinis patinų užimtos teritorijos žymėjimas. Šie žvėrys savo teritorijoje palieka ir optines žymes, ragais aptrindami ir aplaužydami medelius, kapstydami kanopomis žemę. Rujos garsai, paliktos žymės palengvina medžiotojui nustatyti žvėrių buvimo vietą, o imituojant vilbyne rujos garsus, prisiviliojimą ir sumedžiojimą.

 

Tuoktuvinis elgesys. Paukščių elgsena tuoktuvių metu pasinaudojama medžiojant pavasarį  slankas ir didžiųjų ančių gaigalus (Lietuvoje šiuo metu uždrausta medžioti pavasarinės šių paukščių medžioklės). Slankos medžiojamos vakare ir ryte jų tuoktuvinio traukimo metu. Dažniausiai skraido patelių ieškantys patinėliai savotiškai kvarkdami ir cipsėdami. Gaigalai pavasarį medžiojami priviliojant juos su krykštė. Imituojant švilpuku virbės balsą, galima ją sumedžioti rudeninių tuoktuvių metu.

 

Reakcija į sužeidimą. Sužeistas žvėris stengiasi pabėgti, bet nepersekiojamas netrukus atsigula ir po kiek laiko arčiau prisileidžia medžiotoją. Sužeisti ir nukritę ant žemės paukščiai pabėga ir slepiasi augalijoje, o sužeista ir nukritusi ant vandens antis labai dažnai paneria po vandeniu, tačiau vėliau išplaukia į sausumą ir slepiasi pakrantės sąžalynuose.

 

Iš žvėries reakcijos po šūvio galima spręsti apie jo sužeidimo charakterį ir net orientuotis, kurią kūno dalį ar organus pažeidė kulka arba šratai. Elninis žvėris, kuriam kulka pataikė į širdį arba plaučius, pasistoja ant užpakalinių kojų, greitai nubėga su nuleista galva ir netrukus žūsta. Kulkai kliudžius į pilvo sritį, žvėris „prisėda“ ant užpakalinių kojų arba jomis paspiria ir susikūprinęs nubėga. Nepersekiojamas žvėris netrukus atsigula. Pataikius į koją žvėris klypteli ir pabėga. Netrukus atsigula. Jei žvėris po šūvio krenta vietoje ir spardosi visomis kojomis, dažniausiai jam būna pažeistos stuburo slankstelių ataugos. Žvėris netrukus atsistoja ir pabėga.

 

Dažnai ir smulkieji žvėrys, mirtinai sužeisti, dar gali bėgti, todėl labai svarbu pašautą žvėrį kuo ilgiau stebėti. Peršauta krūtine bėgdamas kiškis prieš nukrisdamas padaro keletą savotiškų šuolių, o sužeistas į pilvą arba kepenis – susikūprina, sulėtina bėgimą.

 

Sužeistu sparnu fazanas arba kurapka, nukritę ant žemės, pabėga ir pasislepia. Jei po šūvio „nukamba“ paukščio kojos, šratai bus pažeidę pilvo sritį, paukščio skridimo aukštis žemėja ir jis krenta ant žemės. Peršautais plaučiais, ar šratui pataikius į akį, paukštis dažnai staiga pradeda kilti aukštyn, bet netrukus krenta ant žemės.

 

Atsižvelgiant į reakciją po šūvio organizuojamas sužeisto žvėries ar paukščio sekimas ir suradimas.

 

Draudžiami Lietuvoje medžioklės būdai

 

Draudžiama rinkti kiaušinius, ardyti lizdus ir urvus (išskyrus Medžioklės taisyklėse numatytus atvejus, bebrų ir ondatrų namelius ir užtvankas (išskyrus tuos atvejus, kai bebrai ir ondatros gaudomi), dūmais rūkyti žvėris iš urvų, statyti kilpas.

 

Draudžiama medžioti žvėris ir paukščius, kurie gelbstisi nuo potvynio, gaisro, bado ir kitų stichinių nelaimių, naudoti medžioklėje nuodus, masalui gyvus žvėris ir paukščius.

 

Draudžiama medžioti iš oro transporto priemonių, vaikantis ir pasivejant žvėris ir paukščius automobiliais bei kitomis transporto priemonėmis, šaudyti iš transporto priemonių, taip pat šviečiant prožektoriais (išskyrus Medžioklės taisyklėse numatytą atvejį), šaudant naktį naudoti medžioklėje elektroninius optinius ir lazerinius taikiklius.