Medžiokliniai šunys

Medžioklei naudojami šunys

 

Terjerai ir taksai

Iš terjerų Lietuvos medžiotojai daugiausiai augina šiurksčiaplaukius foksterjerus ir jagdterjerus. Trumpaplaukių foksterjerų ir ypač Velso terjerų augina mažiau.

Su terjerais urvuose medžiojamos lapės, mangutai, barsukai, bebrai. Urve besislepiantį žvėrelį jie išvaro, o neretai net pagauna ir išvelka. Šie šunys yra universalūs, todėl atitinkamai išmokinti gali būti naudojami kanopinių žvėrių ir paukščių medžioklėse, neblogai seka sužeisto žvėries kraujo pėdsaku. Dėl įgimto azarto noriai eina į vandenį. Tai nedidelio ūgio, energingi, medžioklėje drąsūs, aršūs ir azartiški, turintys didelius ir stiprius nasrus šunys. Reikalui esant, už uodegos jie traukiami iš urvo. Terjerai dėl nedidelio ūgio tinkami auginti mažose patalpose, tada neretai juos augina miestuose gyvenantys medžiotojai.

Šiurkščiaplaukis ir trumpaplaukis foksterjerai. Labai viena kitai artimos Anglijoje išvestos šunų veislės. Skiriasi tik kailiu. Šiurkščiaplaukių foksterjerų plaukas ilgas, tankus, šiurkštus, kiek panašus į šerius. Snukio galas apaugęs kiek pailgėjusiais plaukais. Todėl šuo atrodo ūsuotas ir barzdotas. Juos būtina pastoviai triminguoti. Trumpaplaukių foksterjerų plaukas trumpas, lygus, prigludęs prie kūno. Foksterjerai nedidelio ūgio. Kūno siluetas kvadrato formos. Kaklas gana ilgas, raumeningas. Taip pat gana ilgas ir snukis. Ausų galai nulinkę žemyn. Margi, dažniausiai trijų spalvų: baltos, juodos, rudos. Visada vyrauja balta spalva, kartais būna beveik ištisai balti.

Jagdterjeras. Palyginus nesena, Vokietijos medžiotojų išvesta veislė. Tai labai universalūs ir azartiški šunys. Juodi su rudomis dėmėmis ant krūtinės, kojų.

Taksai. Nedideli, trumpomis, stipriomis, pritaikytomis rausti žemę, kojomis. Liemuo ilgas. Uodega taip pat ilga. Raumeningi, tvirtų kaulų. Dažniausiai juodi ir rudi. Juodi taksai turi rudas dėmes ant galvos ir kojų. Medžioklės instinktas stiprus. Pakankamai drąsūs ir ištvermingi. Turi gerą uoslę. Tai urviniai šunys. Su jais urvuose medžiojamos lapės, mangutai, barsukai, bebrai. Urve besislepiantį žvėrį jie išvaro, o neretai net pagauna ir išvelka. Taksai turi gerą uoslę ir lengvai seka pėdomis. Žvėrį persekioja lodami. Todėl kartais naudojami ir kaip skalikai. Žvėrys nuo šių mažų, trumpakojų ir negreitų šunų traukiasi nelabai bijodami, todėl ramiai, lėtai. Dėl nedidelio ūgio tinka auginti miesto sąlygomis.

Trys taksų veislės: trumpaplaukiai, ilgaplaukiai ir šiurkščiaplaukiai. Jie skiriasi tik kailiu. Trumpaplaukių plaukas trumpas, prigludęs, kailis be vilnaplaukių. Ilgaplaukių plaukas ilgas, minkštas, tiesus arba kiek banguotas, kailis su tankiais vilnaplaukiais. Šiurkščiaplaukių plaukas šiurkštus, neilgas, tiesus, labai prigludęs prie kurio, ant smakro pailgėję plaukai sudaro nedidelius ūsus ir barzdą, virš akių ryškūs pailgėjusių plaukų antakiai.

 

 

Kraujasekiai šunys

Kraujasekiai – tai medžiokliniai šunys naudojami sužeistų kanopinių žvėrių suradimui pagal kraujo pėdsakus. Gali susekti žvėrį pagal paros ir netgi senesnį kraujo pėdsaką.

Labiausiai žinomi bavarų ir Hanoverio kraujasekiai. Tai trumpaplaukiai, įvairių atspalvių rudos spalvos su ilgomis nukarusiomis ausimis šunys. Hanoverio kraujasekių ūgis iki 55 cm, o bavarų – iki 50 cm.

Lietuvos medžiotojai šių veislių šunų palyginus su kitomis turimomis veislėmis kol kas turi nedaug. Kraujasekiais jie naudoja kitų veislių šunis. Tam geriausiai tinka jautriausią uoslę turinys šunys, dažniausiai kurtsharai ir dratharai. Tinka taksai, laikos, latvių skalikai, kartais ir kiti šunys.

 

 

Kurtai ir skalikai

Kurtai yra vieni iš pirmųjų medžioklinių šunų. Labai siauros „specializacijos“. Jų tėvynė – Azijos ir Europos pietūs. Charakteringas eksterjeras: „sausi“, „lengvi“, nukarusiomis ausimis, ilga siaura galva, išlenkta nugara, įtrauktu pilvu, ilgomis kojomis. Plaukas įvairus: trumpas, ilgas, lygus, banguotas. Stiprūs, be galo ištvermingi ir labai greiti (kai kurie trumpose distancijose bėga iki 90 km/ vai. greičiu). Puikaus regėjimo. Uoslė skirtingų veislių nevienodai išlavėjusi, bet daugiausia prasta. Su jais atviruose plotuose – plynuose laukuose, stepėse, pusdykumėse, dykumose – medžiojami kiškiai, lapės, smulkūs kanopiniai. Medžiojama be šautuvo. Kurtai turi pavyti, sugriebti ir nužudyti, bet nesudraskyti. Vydamiesi žvėrį neloja.

Kurtų Lietuvoje nedaug ir tuos dažniausiai laiko ne medžiotojai, o šiaip šunų mylėtojai. Galimybės su šiais šunimis medžioti mūsų krašte ribotos, nes laukuose daug įvairiausių kliuvinių, į kuriuos šie greiti šunys gali atsitrenkti ir susižaloti.

Labiausiai paplitusios šios kurtų veislės: rusų ilgaplaukiai kurtai, tazi (lažas, kazachų kurtas, Vidurinės Azijos kurtas), taiganai (Azijos kurtas, kirgizų kurtas), afganų kuriai.

Rusų ilgaplaukis kurtus. Pats didžiausias ir greičiausias, bet tik nelabai ilgose distancijose (kitų veislių kurtai ne tokie greiti, bet labiau ištvermingi, ilgai gali persekioti žvėrį). Todėl tinka medžioklei, palyginti, nedideliuose atviruose plotuose. Labai stiprūs – sugebantis sulaikyti vilką. Kailis įvairių spalvų, plaukas ilgas, banguotas. Vydamasis žvėrį vadovaujasi vien regėjimu. Jį „pametęs iš akių“ grįžta pas šeimininką.. Veislė išvesta Rusijoje, bet po Spalio perversmo tėvynėje beveik išnyko. Išliko tik rusų emigrantų Anglijoje dėka.

Tazi. Labai sena veislė. Stambūs, įvairių spalvų, trumpo plauko. Elegantiško stoto. Tipiškas dykumų kurtas. Ne toks greitas kaip rusų ilgaplaukis kurtas, be to, persekiodamas žvėrį, vadovaujasi ne vien regėjimu, bet ir uosle. Todėl dalinai tinka medžioklei Lietuvoje.

Taiganas. Tai kalnų kurtas. Kiek smulkesnis. Turi nuokaras ant ausų, kojų. Gerai dirba ne tik regėjimu, bet ir uosle. „Pametęs iš akių“ žvėrį, pagal kvapą susiranda pėdsakus ir persekioja toliau. Bene vieninteliai iš kurtų, persekiojamą žvėrį aploja.

Afganų kurtas. Labai sena veislė. Gimininga taiganui. Ilgo plauko.

 

 

Skalikai

Skalikai – viena iš seniausių medžioklinių šunų grupių. Iš skalikų kilę daug kitų medžioklinių šunų grupių ir veislių. Skalikų paskirtis – surasti žvėrį ar šviežius jo pėdsakus ir jį persekioti. Persekiodami skalija, todėl medžiotojas visada žino, kurlink bėga vejamas žvėris ir gali jam pastoti kelią. Skalikai turi gerą klausą ir puikiai išlavėjusią uoslę. Svarbiausios šių šunų savybės yra skalijimas, balsas, sekant karštais pėdsakais. Jų plaukas trumpas, lygus. Ausys nukarusios. Tai labai ištvermingi šunys. Su jais dažniausiai medžiojami kiškiai ir lapės. Tačiau dėl įvairių priežasčių sumažėjus galimybėms medžioti šiuos žvėris, skalikai vis plačiau naudojami ir medžiojant kanopinius žvėris (medžioklėse su varovais, sužeistų žvėrių paieškoje).

 

 

 

Lietuvių skalikas. Veislė išvesta Lietuvos medžiotojų. Kažkada mūsų krašte buvo gana plačiai paplitę, bet vėliau, tarpukario metais, bemaž išnyko. Tik entuziastų dėka, šią veislę pavyko atkurti. Tai tvirti, kresni šunys. Juodi su rudomis kojomis ir tokios pačios spalvos dėmėmis ant snukio.

Latvių skalikas. Smulkus. Juodas su rudu atspalviu. Toli žvėries neveja, todėl labai tinka kolektyvinėse medžioklėse miškuose medžiojant su varovais. Gerai seka kraujo pėdsaku.

Estų skalikas. Nestambus, bet labai ištvermingas, judrus. Gerai persekioja žvėris. Baltas su juodomis, rudomis dėmėmis. Išvaizda labai primena rusų margąjį skaliką, tik už jį mažesnis. Todėl yra nuomonė, kad tai viena veislė (estų skalikas ir rusų margasis skalikas), tik skirtingos jų formos.

Rusų skalikas. Stambus, stiprus, ištvermingas. Ramaus būdo. Tai viena iš seniausių Rusijos medžioklinių šunų veislių. Ten ir išvesta. Nugara juosva, kojos, papilvė ir galva ruda. Ant krūtinės gali būti baltų dėmių.

Rusų margasis skalikas, stambus, stiprus, ištvermingas. Baltas su juodomis ir rudomis dėmėmis. Kojos ir papilvė balti. Veislė išvesta Rusijoje.

 

Laikos

Laikų tėvynė – Eurazijos šiaurės miškų zona. Ten su jomis medžiojami kailiniai žvėreliai, stambūs plėšrūnai, paukščiai. Lietuvoje šie šunys paplito neseniai, kai pagausėjo ir buvo pradėta medžioti daug kanopinių žvėrių.

Tai stiprūs, tvirto kūno sudėjimo, energingi, drąsūs šunys. Charakteringi laikų požymiai yra pleišto pavidalo „sausa“ galva, stačios ausys, uodega užriesta taip, kad sudaro uždarą žiedą („riestainį“). Medžioklės instinktas išreikštas stipriai. Gera klausa, uoslė, regėjimas. Todėl lengvai ir savarankiškai aptinka žvėrį ar paukštį. Bėgantį žvėrį persekioja ir puldamos sustabdo be lojimo. Azartiškai aploja tik stovintį žvėrį (tupintį paukštį) ir, sukoncentruodamos jo dėmesį j save, suteikia galimybę medžiotojui prisėlinti prie žvėries (paukščio) šūvio atstumu. Sužeistą žvėrį suseka pagal kraujo pėdsaką. Suranda ir atneša nušautą ar tik pašautą paukštį. Vienodai gerai tinka medžioti visais metų sezonais. Laikos labai prisiriša prie šeimininko, nereiklios, žmonių nepuola. Dėl tankaus kailio tinka laikyti ir lauko sąlygomis.

Laikų kailis tankus. Spalva labai įvairi: juodos, rudos, pilkos, baltos – vienspalvės ir margos. Skiriamos keturios laikų veislės: karelų – suomių (smulkiausia), rusų – europinė, Vakarų Sibiro (abi vidutinio dydžio) ir Rytų Sibiro (stambiausia).

 

 

Retriveriai

Retriveriai- medžioklinių šunų grupė skirta darbui po šūvio, jų kurių paskirtis- surasti ir atnešti sumedžiotus ir sužeistus paukščius bei žvėrelius (ypač tinka vandens paukščių medžioklei).

Maždaug 18 a. septintame dešimtmetyje susiformavo Lygiaplaukių (angl. Flat-Coated Retriever) ir Garbanotojų (angl. Curly-Coated Retriever) retriverių veislių protėviai. Dešimtmečiu vėliau medžioklėje buvo pradėti naudoti ir iš Niufaudlendo atvežti Labradoro ir Auksaspalvių retriverių protėviai. Plintant medžiojamų paukščių veisimui nelaisvėje ir tokių paukščių medžioklei, plito ir retriveriai, ypač Prancūzijoje, Belgijoje, Danijoje. Šiuo metu retriveriai daugiausiai naudojami medžiojant paukščius – aportavimui ir darbui vandenyje. Tam jie tinka dėl savo didelės aistros darbui ir vandeniui, ramaus elgesio stovint numeryje, „minkšto“ sukandimo.

Palyginti su kitomis medžioklinių šunų grupėmis, retriveriai Lietuvoje atsirado tik prieš 10-15 m. ir jų skaičius nuolat didėja.

Retriveriai yra labai lengvai mokomi, valdomi ir jie turi itin didelį kontakto ir bendradarbiavimo su žmogumi poreikį.

 

 

Paukštiniai šunys

Paukštiniai medžiokliniai šunys yra išvesti medžioti paukščiams. Lietuvos medžiotojai laiko (labai nevienodai gausiai): spanielius, kurtsharus (vokiečių trumpaplaukis paukštinis šuo, trumpaplaukis vižlas), dratharus (vokiečių šiurkščiaplaukis paukštinis šuo, šiurkščiaplaukis paukštinis šuo, šiurkčšipplaukis vižlas), langharus (vokiečių ilgaplaukis paukštinis šuo, ilgaplaukis vižlas), pointerius, airių (raudonuosius) seterius, škotų (juoduosius) seterius arba gordonus, anglų (taškuotuosius) seterius. Vieni jų yra siauros specializacijos, todėl tinka tik paukščiams medžioti (pointeriai, seteriai), kiti (dratharai, kurtsharai) – pakankamai universalūs, todėl tinka ne tik paukščių medžioklėms. Be to, paukščių medžioklėse su pasisekimu naudojami ir ne paukštiniai, bet paukščius medžioti išmokyti kiti šunys (foksterjerai, jagdterjerai, laikos). Visos paukštinių šunų veislės pasižymi puikia uosle. Jų paskirtis aptikti (uosle) žolėje ar krūmuose besislepiančius paukščius, juos išbaidyti, atnešti, ar bent surasti nušautus. Daugelis paukštinių šunų (išskyrus spanielius), aptikę paukštį, akimirksniu sustoja (tilktis). Geras šuo iš tilkties pajuda (jei paukštis nenubėga ar nenuskrenda anksčiau) ir paukštį išbaido tik po medžiotojo komandos. Paukščiui pakilus skristi, jo nesiveja, o gulasi, kad medžiotojui nekliudytų šauti. Pakyla ir nušauto ar kito paukščio pradeda ieškoti taip pat tik po medžiotojo komandos. Spanieliai, aptikę paukštį, staigiu šuoliu jį išbaido iš karto, tilkties nedaro. Todėl spanieliai mokomi paukščius ieškoti mažesniame plote – ne toliau kaip šūvio atstumu nuo medžiotojo.

Medžiojant be paukštinių šunų, daug sužeistų ar net mirtinai nušautų paukščių nerandama. Todėl šiose medžioklėse pagal medžioklė reglamentavimą privaloma turėti paukštinį šunį. Be to, paukščių medžioklė su šunimis yra nepalyginamai gražesnė negu be jų.

Spanielis. Vidutinio dydžio, palyginti, trumpų kojų, energingas, bet paklusnus, sumanus, lengvai dresuojamas. Noriai eina į vandenį. Tilkties nedaro. Veislė kilusi iš Ispanijos, bet galutinai suformuota Anglijoje. Būna įvairių spalvų: balti, juodi, rudi, margi. Ausys didelės, nukarę. Plaukas ilgas, lygus (ant ausų banguotas). Dėl nedidelio ūgio geriau tinka medžioklėms tokiose vietose, kur augalija žema, netanki. Tankiuose, aukštuose augalijos sąžalynuose gana greitai pavargsta. Tinka laikyti miesto sąlygomis.

Kurtsharas. Gana stambus, tvirtas, ištvermingas. Noriai eina į vandenį. Veislė išvesta Vokietijoje. Plaukas trumpas. Kailis rusvai žilas, kavinis, baltas su rudomis dėmėmis. Ausys nukarusios, galai apvalūs.

Dratharas. Kūno sudėjimu panašus į kurtsharą, bet plaukas ilgesnis, šiurkštesnis. Kailis pilkai rudas, kavinis, taškuotas ar dėmėtas rudomis dėmėmis. Ausys apvalios, nukarusios.

Pointeris. Stambus, stipraus kūno sudėjimo, temperamentingas, bet nepiktas. Pasižymi tvirta tilktimi. Veislė labai specializuota, išvesta Anglijoje. Kailis juodas, gelsvas, „dūminis“, margas. Ausys nukarusios, trikampio formos.

Airių seteris. Vidutinio dydžio, ištvermingas, labai gražus. Temperamentingas, bet lengvai dresiruojamas. Stipriai prisiriša prie šeimininko ir nepatiklus pašaliniams žmonėms. Pasižymi tvirta, gražia tilktimi. Medžioklėje labai energingas. Kailis kaštoninis, blizgantis. Uodegos apatinė pusė, krūtinė, kojų užpakalinės pusės, ausys apaugę gerokai ilgesniais, kiek banguotais plaukais.

Anglų seteris. Siluetu panašus į airių seterį. Tvirtas, judrus, energingas, bet nepiktas. Pasižymi geromis medžioklinėmis savybėmis. Kailis tankus, „šilkinis“. Spalva balta su didesniais ar mažesniais juodais taškais, dėmėmis. Išties elegantiškos išvaizdos.

Škotų seteris. Siluetu panašus į kitus seterius, bet pats stambiausias iš jų. Tvirtas, raumeningas. Kailis tankus, blizgantis. Plaukas kiek banguotas arba lygus. Juodas su aiškiais rudo atspalvio plotais. Gali būti truputį balto ant krūtinės ar (ir) kojų.

 

 

Medžiokliniai šunys (visų veislių), dalyvaujantys medžioklėje, turi būti įregistruoti Aplinkos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Šunų savininkai medžioklėje privalo turėti šuns registracijos pažymėjimą. Medžioti su neįregistruotais šunimis draudžiama.

 

Medžioklinio šuns pasirinkimas, priežiūra, mokymas

Šuniukas įsigyjamas tik iš veislinės, su kilmės dokumentais kalės lizdo. Šuns veislė pasirenkama pagal medžiojamų žvėrių ir paukščių gausumą medžioklės plotuose ar pagal medžiotojo norą medžioti vienus ar kitus gyvūnus. Iš lizdo pasirenkamas energingas, švariu kailiu ir su geru dantų sukandimu šuniukas. Geriausi šuniukai būna trečio ar ketvirto lizdo. Nepatartina imti šuniukų iš kalės, jei ji buvo sukergta jaunesnė negu pusantrų metų, ir senesnių kaip aštuonerių, devynerių metų kalių.

Šuniukas turi turėti pastovią maitinimo ir poilsio vietą (guolį). Nuo vieno iki dviejų mėnesių amžiaus šuniukas maitinamas 6 kartus per dieną, nuo dviejų iki keturių – 5, nuo keturių iki šešių – 4, nuo šešių iki dvylikos mėnesių amžiaus – 3 kartus.

Trijų mėnesių amžiaus šuniuką galima pradėti pratinti prie antkaklio ir pasaitėlio. Šuniuką reikia išmokyti vykdyti komandas „negalima“, „pas mane“, „greta“, „imk“, „sėsk“, „gulk“, „stok“, „atnešk“. Skalikų šuniuką reikia išmokyti atbėgti į rago balsą. Šuniuką reikia pripratinti prie šūvio, naminių paukščių ir gyvulių.

Nuo 6 – 8 mėnesių amžiaus šuniuką galima pradėti mokyti medžioklėje.

Medžioklinius šunis tam tikram medžioklės būdui parengti arba lauko bandymus, varžybas medžioklės plotuose natūraliomis sąlygomis vykdyti leidžiama tik leidžiamu šiais būdais medžioti terminu. Šiems renginiams medžioklės plotuose organizuoti privaloma turėti visus medžioklei būtinus dokumentus. Kitais atvejais medžioklės plotuose šunys vedžiojami tik su pavadėliais. Draudžiamu medžioti laiku ar kitų naudotojų ir savininkų medžioklės plotuose sutikti palaidi medžiokliniai, tarnybiniai ir kiti grynaveisliai šunys sugaunami, o jų savininkai privalo atlyginti šuns laikymo išlaidas ir jo padarytą medžiojamajai faunai žalą. Jeigu žalą darančio šuns sugauti nepavyksta, jį galima sunaikinti, o šuns savininkas baudžiamas Medžioklės taisyklėse numatyta tvarka. Kiti medžioklės plotuose be savininko surasti šunys laikomi valkataujančiais ir jiems taikomos beglobių gyvūnų priežiūros taisyklės. Šių šunų savininkai kiekvienu atveju atlygina pagal nustatytuosius įkainius medžiojamajai faunai padarytą žalą. Už medžioklėje nušautą grynaveislį šunį atlygina kaltininkas pagal nustatytuosius įkainius, arba abipusiu susitarimu.

 

Medžioklinių šunų lauko bandymai, apžiūros, parodos.

Lauko bandymuose įvertinamas šunų tinkamumas medžioklei. Tam tikslui panaudojami dirbtiniai urvai su gyva lape ar barsuku, aptvarai su šernu. Ekspertai taip pat gali įvertinti šunų darbą ir natūraliomis sąlygomis, specialios medžioklės metu.

Medžioklinių šunų parodos būna įvairaus lygio: miesto, rajono, regiono, šalies, tarptautinės. Tai yra gera priemonė ir proga įvertinti medžioklinės šunininkystės būklę, pasiekimus ir trūkumus, pasikeisti patyrimu, pasimokyti. Visi parodoje dalyvaujantys šunys privalo būti paskiepyti. Ringe įvertinamas jų eksterjeras – veislinės savybės, išsivystymas pagal veislei būdingus požymius. Tai atlieka specialistai kinologai – ekspertai pagal Tarptautinės kinologų federacijos (FC) nuostatus. Geriausi šunys apdovanojami medaliais.

Per apžiūras medžiokliniai šunys įvertinami kompleksiškai: ir pagal eksterjerų, ii pagal lauko bandymų rezultatus. Apžiūros dažniausiai rengiamos pagal šunų grupes: pvz.: skalikų, laikų, urvinių, paukštinių ir t.t.