Danielius (Cervus dama)

Paplitimas. Pietų Europoje. Šiaurės Afrikoje ir Mažojoje Azijoje. Lietuvoje danielius aklimatizuota elninių žvėrių rūšis.Į Lietuvą danieliai, kaip parkų žvėrys, atvežti XVII a. Iki mūsų dienų išliko XIX a. pabaigoje Šiaurės Lietuvos miškuose aklimatizuoti žvėrys. Siekiant pagreitinti šių egzotinių elnių gausėjimą, 1976 1977 m. iš Askanijos Novos, Vokietijos, Vengrijos ir Čekijos į Lietuvą, atvežta 90 danielių. Jie paleisti į aptvarus Šunskų, (Marijampolės raj.) ir Jomantų (Šilutės raj.) miškuose. Šiuose miškuose ir buvo jie pirmiausia leidžiami į laisvę.

Išvaizda, matmenys. Danielius – pats mažiausias iš Lietuvoje esančių elnių (kūno aukštis iki 90 cm). Patinas sveria apie 100 kg, patelė – 45 kg. Danielius yra kresno sudėjimo, kojos, palyginti, trumpos, uodega ilga (iki 25 cm). Vasarą kailis gelsvai rusvas su baltomis dėmėmis ant kūno šonų. Papilvė ir kojų vidinė pusė baltos. Veidrodėlis baltas, iš šonų ir viršaus su juodu apvadu. Žiemą viršutinė kūno dalis rusvai pilka, apatinė liemens dalis ir kojos – pelenų spalvos. Atsispaudusios ant žemės patino pėdos dalies ilgis 7,5 cm, patelės – 5,5 cm, o plotis atitinkamai- 4,5 cm ir 3,5 cm. Ragus turi tik patinai. Vyresni žvėrys ragus meta balandžio gegužės, o jauni – birželio mėn. Praėjus savaitei, pradeda augti nauji ragai, kurie pilnai susiformuoja rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį.

Danieliai laikosi būriais, labai sėslūs.

Buveinė. Gyvena mišriuose eglės ir lapuočių miškuose su tankiu krūmų traku ir gausia žoline augmenija. Danieliai kaip ir taurieji elniai skirtingu metų laiku sudaro įvairius būrius. Žiemą patinai gyvena atskirai, patelės ir jaunikliai- dažniausiai mišriais būriais. Labai dažnai auginamas privačiuose aptvaruose.

Veisimasis. Danieliai lytiškai subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Rujoja rugsėjo-spalio mėn. Rujojančio patino balsas duslus, primena kosėjimą. Patelės neštumas trunka apie 8 mėnesius. Birželio- liepos mėnesį patelės atveda po vieną, rečiau – po du jauniklius.

Maistas. Vasarą minta žoline augalija (smilgomis, vilnūnėmis, ypač mėgsta avinį eraičiną, ir lanksčiąją šluotsmiltę), medžių ir krūmų lapais, žiemą – lapuočių medžių ūgliais, žieve ir puskrūmiais (mėlynėmis, viržiais). Svarbią vietą mityboje, ypač rudenį, užima ąžuolų gilės, laukinių obelų ir kriaušių vaisiai.

Priešai. Vilkai, lūšys, valkataujantys šunys.

Medžioklė. Kaip medžioklės objektas danieliai vertinami dėl savo ragų ir mėsos. Kailis tinka odai, zomšai gaminti, trofėjų patalpų puošybai. Menkaverčiai bei numesti ragai naudojami medžioklės įrankių kotams, papuošalams gaminti. Danieliai medžiojami tykojant, sėlinant ir varant (išskyrus patinus). Sumedžiotų danielių ragus privaloma kiekvienais metais pristatyti į apžiūrą. Medžioklės terminai: patinus – nuo spalio 1 d. iki vasario 1 d. (tik medžiotojams selekcininkams), pateles – nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d., jauniklius – nuo spalio 1 d. iki vasario 1 d.