Pilkasis kiškis (Lepus europaeus)

Paplitimas. Eurazijoje (miškų zonoje) ir Rytų Afrikoje. Lietuvoje gyvena derlinguose laukuose, vengia drėgnų, pelkėtų dirvų. Girių gilumos nemėgsta, tačiau dažnas miško pakraščiuose, remizėse, upių slėniuose, apaugusiuose medžiais ir krūmais. Palankiausi pilkajam kiškiui yra tie plotai, kur derlingas dirvožemis, vidutinė metinė oro temperatūra aukštesnė kaip 8°C, kritulių mažiau kaip 500 mm.
Išvaizda, matmenys. Tai ilgomis ausimis, pilkai rusva ar juosva viršutine kūno puse, ruda krūtine ir kojomis, baltu pilvu. Uodega trumpa, viršutinė pusė juoda, apatinė balta. Ausų viršūnėlė juodos. Priekinės kojos trumpos, penkiapirštės, užpakalinės ilgos, keturpirštės, ilgomis pėdomis. Pirštai laisvi, plaukuoti, su aštriais nagais. Plaukai tankūs, švelnūs, žiemą labai gausu vilnaplaukių. Apsisaugoti nuo priešų, kiškiui padeda slepiamoji kailio spalva. Žiemą kryžkaulio srities kailyje daugiau balsvų plaukų. Kiškio spalva iš dalies priklauso nuo aplinkos. Pavyzdžiui, Neringos kiškiai šviesūs, mažai skiriasi nuo kopų smėlio. Suaugęs kiškis rudenį sveria vidutiniškai 4,52 kg, jauniklis – 3,82 kg. Sunkiausias LR sumedžiotas kiškis svėrė 5,8 kg. Medžioklės sezono metu jauniklių tarpe paprastai sunkesni patinai, suaugusių – patelės. Be to, kiškių svoris keičiasi ir atskirais metais, taip pat priklauso nuo geografines srities. Todėl iš kūno svorio neįmanoma tiksliai nustatyti žvėrelio amžiaus.

Buveinė. Gyvena derlinguose laukuose, vengia drėgnų, pelkėtų dirvų. Girių gilumos nemėgsta, tačiau dažnas miško pakraščiuose, remizėse, upių slėniuose, apaugusiuose medžiais ir krūmais. Neretas ir miestų parkuose ar soduose. Didesnę metų dalį kiškiai gyvena pavieniui. Maitinasi vakarais ir rytais, žiemą – net ir naktimis. Maisto ieškoti išeina žinomais trumpiausiais takais, tačiau tik ramioje teritorijoje, naudojasi kelias dienas tais pačiais guoliais. Pasimaitinęs kiškis eina pogulio: iš pagrindinio kelio dideliu šuoliu nušoka į šalį ir pasislepia įdubime (kartais ir pats jį išsikasa), aukštoje žolėje, vagoje, prie medžių kamienų ar krūmuose. Guli kiskis ant pilvo, suglaudęs ausis ir užsimerkęs. Žiema, jis įsikasa į sniegą ir, siaučiant pūgoms, ten pratūno.
Kiškis pripranta prie savo gyvenamosios teritorijos, kurią keičia tik trikdomas arba dėl nepalankių oro sąlygų. Jeigu ramu, kiškis dažniau slepiasi miške, o jeigu vėjuota – lauke, nes medžių šnaresys ir šakų traškėjimas slopina artėjančio pavojaus garsus. Kiškio gyvena­mosios teritorijos skersmuo – apie 3 km. Didesnes migracijas atlieka kiškiai, perkelti į kitus medžiokles plotus.
Turėdamas stiprias užpakalines kojas ir gana didelę širdį, kiškis gali palyginti greitai ir ilgai bėgioti. Trumpose distancijose jis gali pasiekti iki 80 km per val. greitį. Kiškio šuoliai yra iki 3- 4 m ilgio ir 2 m aukščio. Apsidairyti po aplinką kiškis atsistoja ant užpakalinių kojų. Kiškio klausa labai gera, bet rega silpna: spalvas jis skiria menkai, geriau įžiūri tik judantį daiktą. Kiškis per parą suėda apie 88 g įvairaus pašaro.

Maistas. Pavasarį ir vasarą ėda daugiau ankštinių ir varpinių augalų, rudenį ir žiemą, kol nėra sniego,- dobilų sėklų, žiemkenčių želmenų. Sniego dangai pasiekus 15- 20 cm ir apledėjus, kiškiai graužia medelių žievę, šakeles, jaunus medelius.

Veisimasis. Kiškio veisimosi laikotarpis gana ilgas. Lietuvoje jo ruja prasideda sausio antrojoje pusėje, o labai šaltomis žiemomis – vasario mėnesį šiuo laikotarpiu kiškiai gyvena būriais. Vieną patelę neretai vaikosi keli patinai, tarp kurių vyksta aršios kovos. Anksčiau pradeda rujoti senės patelės. Jauniklės patelės lytiškai subręsta tik 7- 8, o patinai – 5- 6 mėnesių. Praslinkus 42- 43 dienoms po poravimosi, ankstyvose pavasario vadose gimsta 1- 2, vasarą – 3- 4 kiškučiai. Gausesnės senų patelių vados. Vasario pabaigoje- kovo pradžioje, o kartais ir balandžio mėnesį gimę kiškučiai neretai žūva dėl nepalankių oro sąlygų. Nors praktiškai visą vasarą galima rasti mažų kiškučių, tačiau ryškiausi yra 3 masiško kiškučių vedimo laikotarpiai: I – gegužės pabaiga-birželio pradžia, II – liepos ir III – rugsėjo mėnesiai. Vis dėlto nėščių ir žindančių patelių pasitaiko aptikti apskritus metus, netgi žiemą. Gimę kiškučiai iš karto gerai mato, yra jau su šiltu kailiuku. Tuoj pat patelė juos pamaitina labai riebiu savo pienu ir, jei negresia pavojus, palieka kelioms dienoms vienus. Kiškiukai, prisiglaudę vienas prie kito, tūno nejudėdami. Plėšrūnui juos sunku užuosti, nes dar nefunkcionuoja mažylių prakaito liaukos, neišskiria jie nė išmatų. Jaunikliai žindomi apie 3 savaites. Patelė jauniklių nešildo, tik maitina. Patinas neprisideda prie jauniklių auginimo. Po keleto dienų kiškiukai pradeda šokinėti, o antrą gyvenimo savaitę, jau ėda žolę. Galutinai fiziškai išsivysto tik per vienerius metus. Vidutinis kiškio amžius- 1,5 m. (Kauno zoologijos sode kiškiai gyvena apie 10 m.) Medžioklės plotuose kartais pasitaiko 3- 5 m. kiškių, daugiausia patelių. Nemažai kiškių žūva pirmaisiais gyvenimo metais.

Priešai. Kiškių kiekis nepastovus. Daug jų žūva dėl nepalankių meteorologinių sąlygų, nukenčia nuo laukinių plėšriųjų žvėrių bei paukščių, valkataujančių kačių ir šunų. Pavojingi, ypač jaunikliams, yra net juodvarniai ir kovai, varnos, gandrai ir kt. Vis daugiau kiškių žūva keliuose ir mechanizuotų lauko darbų metu.

Medžioklė. Pilkasis kiškis populiarus medžioklės objektas. Medžiojamas sėlinant, varant, prieinant „grandine“ ar „katilu“, su skalikais, kurtais, plėšriaisiais paukščiais. Mėsa valgoma, riebalai naudojami liaudies medicinoje. Pilkojo kiškio kailis nestiprus, menkos vertes. Plaukai naudojami geros kokybes fetro gamybai. Medžioklės terminai- kiškiai medžiojami nuo lapkričio 3 d. iki vasario 1 d.  (su tam tikrais medžioklės taisykl4se numatytais apribojamais).