Rudoji lapė (vulpes vulpes)

 Paplitimas. Eurazijoje, miškų ir tundros zonoje. Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje paplitusi visur ir gausi.  

Išvaizda, matmenys. Mūsų miškų lapės vidutiniškai sveria 5,5 kg, kartais pasitaiko ir stambesnių- iki 7 kg. Tai vidutinio dydžio, laibas, grakštus žvėrelis, ilga, tiesia, gausiai plaukuotas, dažniausiai baltu galu, iki pusės ilgio uodega. Plaukai švelnūs, rusvi, gelsvai rusvi arba rausvi su baltais galiukais nugaroje, krūtinė ir pilvas balti, kojos juodos. Lapės pėdos labai panašios į kiemsargio šuns. Lapės, kaip ir vilko, kojų vidinių pirštų pagalvėlės yra tiek atsikišusios į priekį, kad tarp jų užpakalinės dalies ir šoninių pirštų pagalvėlių priekinės dalies galima padėti degtuką. Tuo tarpu daugumos šunų šoninių pirštų galai siekia beveik iki pusės vidinių pirštų pagalvėlių.


Lapių išmatų aptinkama įvairiose vietose: prie stulpų, akmenų. La­pės išmatos primena šuns išmatas, yra rudai gelsvai žalios arba pilkai juodos. Saulėje ilgai pagulėjusios, jos tampa balsvos.

Buveinė. Lapė gyvena įvairiose vietose: tankiuose miškuose, krūmuose. Labiausiai mėgsta kalvotas, miškingas vietas, kur netoli yra dirbamų laukų, pievų, upių slėnių. Mat tokiose vietose maistas įvairesnis, gausesnis ir prieinamesnis. Šiuo atžvilgiu lapėms geriausios sąlygos yra Vidurio Lietuvoje, todėl jų ten gausiausia. Lapė yra aktyvi nuo saulėlydžio iki aušros. Dieną, susisukusi į kamuoliuką, ji miega. Vietas poilsiui pasirenka ir atvirose vietose, ir tankumyne. Jauni ir nebaidyti lapiukai miega stipriau. Prieš vėją prie jų galima prieiti per šūvį. Seniai miega jautriau, dažnai pakelia galvą, apsidairo. Lapių daroma žala neretai perdedama. Didesnių nuostolių jos gali padaryti tik tokiais metais, kai jų itin gausu. Nepageidaujamos lapės medžiojamų paukščių veisimosi plotuose

Maistas. Lapės maistas įvairus, nors apie 40 proc. jo sudaro peliniai graužikai, kuriais ji minta ištisus metus. Pasigauna lapė ir stambesnio grobio -paukščių, kiškių, stirniukų, ypač pavasarį ir vasarą, kada urvuose laukia jauni lapiukai. Minta ir bestuburiais – iškasa daug karkvabalių lervų, ėda vabalus. Sugauto kiškio ar kito stambesnio žvėries lapė iš karto nesuėda. Nuošalesnėje vietoje priekinėmis kojomis iškasa duobutę ir įdėjusi grobio likučius, nosimi užkasa. Su dideliu malonumu, net būdama soti, lapė gaudo peles, dažnai pažaidusi, palieka jas nesuėstas. Jei pagrindinio maisto mažai ar jis sunkiai prieinamas, minta lapė ir maita. Kai žemė sušala 3- 4 cm, lapė pelinių graužikų iš urvų nebegali išsikasti. Prisikasa prie jų takų po sniegu ir gaudo išeinančiuosius maisto ieškoti. Ieškodama maisto, lapė atlieka ilgas keliones. Vidutiniškai lapės aktyvumo teritorija yra 6- 8 km skersmens. Nustatyta, kad miškuose lapės maršrutai trumpesni negu laukuose, nes čia jos grobis stambesnis. (Laukuose ji, kaip minėta, dažniausiai tik peliauja.) Iškritus sniegui, lapės paros maršrutas tiek laukuose, tiek miškuose sutrumpėja. Lapė vengia gilaus sniego, o naudojasi savo senais ar kiškio takais ir net keliais. Patina: stambesni, jiems reikia daugiau maisto, todėl jų paros maršru­tas apie 10,5 km, patelių – 8,2 km. Be to, žiemą, prasidėjus rujai, patinai darosi aktyvesni. Lapės keliai iš vienos medžioklės vietos į kitą labai tiesus. Paprastai ji stengiasi eiti pakrūmėmis, patvoriais, kad butų nepastebėta. Medžiok­lės teritoriją, kur jau anksčiau buvo pačiupusi grobį, ji gerai apžiūri, išvaikšto.

Veisimasis. Vasario mėnesį prasideda lapių ruja. Tuo metu dažnai girdimas jų lojimas. Patelės po trijų trumpų sulojimų staugia vienodu tonu. Patinai loja nestaugdami, panašiai kaip kiemsargis šuo.
Po rujos lapės gyvena poromis. Lapės neštumas trunka 56 dienas. Urve, kurį išsikasa pati (ar užima kitų žvėrių iškastą), lapė atsiveda 6- 8 jauniklius. Paūgėjusiems lapiukams grobis atnešamas dar gyvas – taip ugdomas jauniklių medžioklės instinktas. Besiartinantį prie urvo žmogų ar šunį lapė stengiasi nuvilioti tolyn. Lodama traukiasi į šalį. Lapės urvą, kuriame auginami jaunikliai, labai lengva pastebėti- aplink išmėtyta įvairaus maisto likučių, kaulų, plunksnų bei išmatų.
Priešai. Vilkai ir lūšys, dažnai serga niežais, pasiutlige ir kitomis ligomis.

Medžioklė. Kaip medžioklės objektas lapė vertinama dėl savo kaukolės ir kailio. Lapės kaukolė vertinami medžioklės trofėjų parodose. Lapės medžiojamos tykojant, varant, sėlinant, viliojant su vilbynėmis, su urviniais šunimis, spąstais. Kartais lapės kaip ir vilkai medžiojami atitinkamą jų buvimo vietą apjuosus ilga virve su ryškios spalvos vėliavėlėmis. Medžioklės terminai: visus metus;