Stirna (capreolus capreolus)

Paplitimas. Paplitusi visoje Europoje, išskyrus šiaurinius rajonus. Stirna šiuo metu Lietuvoje yra gausiausia kanopinių žvėrių rūšis.

Išvaizda, matmenys. Suaugusios patelės vidutiniškai sveria 26 kg, patinai – 29 (pasitaiko ir iki 40) kg. Tai lieknas, ilgakojis, beuodegis gyvūnas. Galva nedidelė, ausys ilgos, ant užpakalio yra beformė balta dėmė, vadinama veidrodėliu. Nors stirnos ragai palyginti nedideli, bet gerai suaugę yra gražus ir medžiotojui vertingas trofėjus. Normalaus suaugusio žvėries ragai yra trišakiai. Spalio- lapkričio- gruodžio mėnesiais stirninai ragus numeta. Anksčiausiai ragus meta seni, o vėliausiai – jauni stirninai. Netrukus pra­deda augti nauji ,,aksomine“ odele aptraukti ragai, labai jautrus sužeidimams. Pavasariui įpusėjus, ragai sukaulėja. Gegužės- birželio mėne­siais stirninai pradeda į liaunų medelių kamienus bei šakas trinti ragus, nuo kurių nuvalo sudžiuvusią ir supleišėjusią odą. Balzgani ragai įgauna rudą spalvą, o atšakų viršūnės ir perlai nušlifuojami iki dramblio kaulo spalvos. Galima pastebėti, kad įvairių vietovių stirninų ragai kiek skirtingi. (nevienodos augimo sąlygos ir paveldimumas.) Stirnos šeriasi du kertus per metus: pavasarį ir rudenį. Vasarą būna oranžinio atspalvio ar rausvai rudos, žiemą- pilkai rudos spalvos.

Buveinė. Gyvena miškuose ir laukuose, tačiau nėra grynai miško žvėris ir vengia didesnių, vienodų girios masyvų. Kūno sandara ir gyvenimo būdu ji geriausiai prisitaikiusi gyventi pamiškių tankmėse, krūmuose – tose vietose, kur susisiekia pliki plotai. Todėl mažuose miškuose stirnų tankumas keletą kartu didesnis negu stambiuose masyvuose. Taigi girių suskaldymas į miškelius, gausūs atželiančių kirtimų, krūmų plotai pastaraisiais dešimtmečiais sudarė labai palankias salygas stirnai, kuri nevengia ir žmogaus kaimynystės. Pietvakarių ir Vidurio Lietuvoje gyvena lauko ir krūmynų stirnų ekotipas. Stirna yra labai sėsli, prisirišusi prie gyvenamosios vietos, kurios net badaudama nepalieka. Pavasarį kiekvienas subrendęs patinas užsiima tam tikrą teritoriją, kurioje iki rudens gyvena ir gina ją nuo kitų stirninų. Nuolat apeidamas savo teritoriją, patinas daugelyje vietų ją pasižymi, nutrindamas pavieniui augančių medelių žievę bei nukapstydamas žemę. Individuali teritorija paprastai apima ne tik mišką, bet ir pamiškės dalį, kur žvėrys išeina ganytis. Priklausomai nuo gyvenamų plotų kokybės, žvėrių tankumo bei individualių savybių, minėtos teritorijos dydis labai nevienodas (nuo keliolikos iki keliasdešimt ha). Pasitaiko patinų, kurie kasmet užima tą pačią teritoriją, nors jos ribas kiek pakeičia. Esant per dideliam žvėrių tankumui, jauni stirninai (1 – 2 m.) neberanda tuščių plotų ir nesugebėdami ,,užkariauti“ užimtųjų, būna priversti pasitraukti į tolesnius, mažiau patogius. Jeigu nė tokių teritorijų nebėra, žvėreliai neretai žūva dėl savotiško organizmo išsekimo (streso būklės). Patelės, išskyrus jauniklių vedimo laiką, neturi pastovios gyvenamosios teritorijos ir laikosi ten, kur patogesnės sąlygos maitintis bei slėptis. Stirnoms labai kenksmingas pernelyg didelis žvėrių tankumas: netgi esant užtektinai pašarų, menkėja žvėrių vystymasis ragų kokybė, didėja ligų tikimybė, mirtingumas, sumažėja prieauglis. Rudenį ir ypač žiemą stirnos gyvena būreliais, kuriuos dažniausiai sudaro patelė su praeitos ir užpraeitos vasaros jaunikliais, taip pat bergzdžios patelės. Jauni patinai po 2 – 3 laikosi atskirai, o senesni – pavieniui. Kirtimuose, prie šėryklų, želmenų laukuose šaltuoju metų laiku atskiri stirnų bureliai dažnai susijungia, sudarydami pulkelius iš keliasdešimt žvėrių. Daugiausia stirnų Lietuvoje yra Vidurio lygumos lapuočių bei mišriuose miškuose, kur gausu šakelinių pašarų, mažiau – pietrytinių ra­jonų pušynuose bei Žemaitijos eglynuose, stokojančiuose natūralių pašarų.

Veisimasis. Stirnos rujoja liepos rugpjūčio mėnesiais, o jaunikliai gimsta sekančių metų gegužę ar birželį. Jaunikliams vesti patelės pasirenka aukšta žole apaugusias miško aikšteles, pievas, pamiškes. Dažniausiai gimsta du, rečiau – vienas, dar rečiau – trys jaunikliai. Patelė savaitei ar kiek ilgesniam laikui palieka juos vienus, paslėptus žolėje, ir ateina tik pamaitinti. (PASTABA: tokio amžiaus stirnos jauniklius žmonės dažnai palaiko pamestinukais ir parsineša auginti į namus, tą daryti griežtai draudžiama). Vėliau jaunikliai pradeda sekioti motiną. Ši žindo juos apie 2 mėnesius. Auga jie labai greit. Naujagimiai, svėrę apie 2 kg, po 2 mėn. siekia 8- 9 kg, o rudens pabaigoje jau sveria 17 – 18 kg. Sekančių metų vasarą jaunikliai lytiškai subręsta, bet patinėliai paprastai dar tik po 1- 2 m. dalyvauja rujoje. Stirnų amžius neilgas. Nelaisvėje jos gyvena 15 m. ar kiek ilgiau, o laisvėje – tik 11- 12 m. Nuo stirnų pasiskirstymo pagal amžių labai priklauso bandos produktyvumas. Kuo daugiau vidutinio amžiaus stirnų, tuo didesnis jų prieauglis. Patinų ir patelių gimsta maždaug po lygiai. Tačiau patinų mirtingumas didesnis, todėl kartu su amžiumi kyla patelių skaičiaus persvara. Patelių persvara pageidaujama tokiu atveju, kai norima greit padidinti žvėrių skaičių. Siekiant palaikyti gerą bandos kokybę, tinkamiausias maždaug vienodas abiejų lyčių žvėrių skaičius.

Maistas. Stirnų maistas – labai įvairus. Vasarą jį pagrinde sudaro įvairi žolinė augalija, medžių ir krūmų lapai, o žiemą- sumedėjusių augalų šakutės ir ūgliai, puskrūmiai, želmenys.

Priešai. Vilkai, lūšys, lapės, valkataujantys šunys.

Medžioklė. Kaip medžioklės objektas stirna vertinama dėl savo ragų ir dietinės ir skanios mėsos. Ragai medžioklės trofėjus. Mėsa tinka alergiškiems žmonėms. Kailis tinka odai gaminti. Menkaverčiai bei numesti ragai naudojami medžioklės įrankių kotams, papuošalams gaminti. Stirnos medžiojamos tykojant, sėlinant ir varant (išskyrus patinus). Stirninams rujos metu vilioti naudojami stirnos arba jauniklio balsą imituojantys švilpukai. Sumedžiotų stirninų ragus privaloma kiekvienais metais pristatyti į trofėjų apžiūrą. Medžioklės terminai: patinus – nuo gegužės 15 d. iki spalio 15 d. (tik medžiotojams selekcininkams), pateles ir jauniklius – nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d.;.