Vilkas (canis lupus)

Paplitimas. Eurazijoje, išskyrus pietinius ir pietvakarinius rajonus. Lietuvoje vilkų aptinkama visoje teritorijoje.

Išvaizda, matmenys. 30-65 kg. svorio, stambus, ilgomis kojomis, tiesia, ovalia, palenkta žemyn, ilgais plaukais apaugusia uodega, smailiomis stačiomis ausimis. Gyvena vil­kai 15 —20 m., tačiau jau nuo 10- 12 m. laikomi senais. Nusenusių vilkų svoris sumažėja iki 20—30 kg. Plaukai pilkai juosvi, rusvi ar net pilkai rausvi. Pasitaiko ir juosvos bei baltos spalvos vilkų (plaukų spalvos nukrypimas). Iš pėdsakų sunku pažinti, kiek praėjo vilkų, nes kiekvienas iš paskos sekantis žvėris statė kojas į prieš jį ėjusiojo pėdas. Tiktai staigiame posūkyje ar sutikusi kliūtį vora išyra. Tuomet galima suskaičiuoti, kiek bėgo vilkų. Vilko pėdsakai panašūs į stambaus šunis, tik pėda didesnė, pailgesnė. Pirštų pagalvėlės pailgos ir kietos, nagai dideli, ir jo pėdsakai sniege ar purioje drėgnoje žemėje yra ryškesni negu šuns. Šunų pirštai labiau išsiskečia, todėl pėdsakas ne toks ryškus. Be to, retas šuo ilgesnį laiką bėga vienoda ristele tiesia linija. Pagal pėdos atspaudo dydį galima maždaug apibudinti vilko amžių ir lyti. To paties amžiaus patino pėda yra didesnė, apvalesnė už patelės ir stipriau įsispaudžia, nes jis sunkesnis. Patino pėdos ilgio ir pločio santykis 1 : 3, o patelės – 1:5. Tos pačios lyties senio pėdos apie 1- 2 cm. didesnės negu jauniklio. Patino žingsnis ilgesnis negu patelės. Puriame sniege vilkai grimzta, todėl dažniau bėga miško keliais, rogių provėžomis, žvėrių takais. Plaukia gerai, bet daugiau naudojasi tiltais.

Buveinė. Lietuvoje paplitęs plačiai tačiau dažniausiai sutinkamas brandžiuose Pietryčių ir Vakarų Lietuvos miškuose – dažniausiai eglynuose, kur tankūs jaunuolynai kaitaliojasi su negilių pelkių plotais. Vilkas gana paslankus, tačiau, niekieno netrikdomas, vienoje apylinkėje išbūna ilgai.
Natūraliomis sąlygomis vilkai gyvena gaujomis, kurias sudaro šeima: seniai vilkė ir vilkas, pirmamečiai, o kartais ir peržiemoję jaunikliai, iki patys nesukuria šeimos. Nors gamtoje patinų daugiau negu patelių, tačiau rujos metu aršių peštynių nebūna. Vilkai sudaro poras praktiškai beveik visam gyvenimui ir laikosi toje pačioje teritorijoje. Savo valdas stropiai saugo ir kiekvieną dieną pažymi jų ribas. Jų ženklai – šlapimo ar išmatos gerai matomose vietose: ant kupstų, prie medžių, krūmų, stulpų ir pan.

Veisimasis. Vilkas lytiškai subręsta tik 2 – 3 gyvenimo metais. Suaugę patinai gyvena ir pavieniui, nes jų daugiau negu patelių. Vis dėlto pastaruoju metu dažniau aptinkama poromis gyvenančių vilkų. Žiemos viduryje (sausio pabaigoje, vasario mėn.) vilkai. pradeda rujoti. Jaunikliai tada vejami šalin. Vilkės nėštumas trunka iki 65 dienų. Balandžio mėnesį, prieš atvesdama jauniklių, patelė grįžta į savo guolį, jei čia nebuvo trikdoma. Vilkų guoliai (daugiausia negilūs urvai, medžių išvartos) paprastai būna 100- 500 m. nuo artimiausio vandens telkinio. Dažniausiai gimsta 2- 9 vilkiukai, kuriuos vilkė stropiai saugo ir šildo. Praregi jaunikliai po 10- 12 dienų. Vaikais rūpinasi abu tėvai. Kol vaikai maži, patinas maistą neša ir patelei. Jau po 1,5 mėnesio vilkiukai pradedami maitinti pusiau apvirškinta mėsa, kurią patinas atryja, o vėliau atneša ir smulkių gyvūnų, kad jaunikliai įprastų patys užmušti grobį. Kol vilkiukai yra guolyje, seniai medžioti eina toliau – už 7-10 km. tai viena iš atsargumo priemonių, siekiant nuslėpti guolio vietą. Kai vilkiukai paauga, šeima nuolatiniais guoliais nesinaudoja, o pogulio vietas pasirenka kuo saugesnes. Augantiems vilkiukams tėvai turi prinešti nemažai maisto. Daug jauniklių vilkų žūva pirmaisiais gyvenimo metais.

Maistas. Vilkas minta mėsa (kartais maita), medžioja daugiausia kanopinius žvėris (pagrinde stirnas), ta­čiau pasigauna ir kiškių, lapių, mangutų, paukščių, net pelių. Vilkai medžioja grupėmis, todėl įveikia net tokius stambius žinduolius, kaip briedžiai. Stambių žvėrių medžioklėje dalyvauja visa šeima, kurios nariai pasiskirsto pareigomis: vieni atlieka varovų, kiti – medžiotojų darbą. Persekiojamą savo auką vilkas stengiasi įvyti į tokią vietą, kur butu lengviau pagauti: ant ledo, į gilų sniegą, pelkę ir pan. Vilkas labai ėdrus: iš karto gali suėsti iki 7 kg mėsos, tačiau jo dienos norma 2 – 3 kg. Sužeistas vilkas gali išgulėti nuošalioje vietoje ir badauti ga­na ilgai. Nors per tą laiką jis labai sulysta, tačiau fizinių jėgų nepraranda. Vilkas aktyvus vakare, prieblandoje, tačiau jį pamatyti galima ir dieną. Nakties maršrutai gali siekti iki 25- 40 km. Šių kelionių metu jis beveik nesiilsi. Vilkas geros orientacijos, puikios uoslės, klausos, ištvermingas ir vikrus plėšrūnas. Trumpus nuotolius gali bėgti iki 80 km. per valandą. Pastebėta, kad daugelis vilkų papjautų kanopinių būna išsekę ar su įvairiais fiziniais defektais. Todėl vilko kaip naturalaus selekcininko- reikšmė gamtoje labai svarbi. Mokindami jauniklius medžioklės meno arba nusenę ir vieniši vilkai kartais pjauna pamiškėse ganomus naminius gyvulius.

Priešai. Lietuvoje natūralių priešų neturi, tik maisto konkurentus. Populiacijos dydį labiausiai įtakoja žmogaus veikla.

Medžioklė. Kaip medžioklės objektas vilkai vertinami dėl savo kaukolės ir kailio. Vilko kaukolė bei kailis vertinami medžioklės trofėjų parodose. Vilkų sumedžiojimo skaičių kiekvienais metasi nustato Aplinkos ministerija. Vilkai medžiojami tykojant ir varant. Kartais vilkai medžiojami atitinkamą jų buvimo vietą apjuosus ilga virve su ryškios spalvos vėliavėlėmis, per jas vilkas pralįsti bijo net spaudžiami varovų. Medžioklės terminai: nuo spalio 15 d. iki balandžio 1 d. (išnaudojus nustatytą vilkų sumedžiojimo limitą, vilkų medžiojimo sezonas nutraukiamas anksčiau);