Liubavas

Pavadinimas:   Kalvarijos savivaldybės medžiotojų klubas „Liubavas“

Registracijos vieta: Įregistruotas nuo 1996m. gegužės 31 d. Nuo 2004 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo Nr. IX-1969 įsigaliojimo klubas veikia kaip Lietuvos Respublikos juridinis asmuo, kurio teisinė forma asociacija. Buveinės adresas: Pagraužių k., LT-69291 Kalvarijos savivaldybė.

Medžioklės plotų vieta: Ribos: nuo Kalvarijos mst. keliu Via –Baltica iki sienos su Lenkija, nuo Kalvarijos mst. keliu į Vištytį iki Kalvarijos sav. ribos  Nuo šio taško riba tarp Kalvarijos ir Vilkaviškio savivaldybių iki Lenkijos sienos ir Lietuvos – Lenkijos siena iki kelio Via – Baltica.

Medžioklės vieneto plotas: Klubo veiklos teritorija – 12 000 ha.

Vadovas: Edmundas Derenčius

Telefonas: Paulius Uleckas – 8 698 26887

El.paštas: paulius.uleckas@gmail.com

Klubo įstatai Klubas “Liubavas“- įstatai

Klubo taisyklės Liubavo klubo Taisykles

 

LIUBAVO KLUBO ISTORIJA

Inžinieriaus Vytauto Gaulios pasakojimas (kalba netaisyta)

2011-08-29, Veisiejai

„1957.07.01 pradėjau dirbti techniku Marijampolės cukraus fabrike. 1958.04.23 – per Jurgines, kartu su draugu ir bendraklasiu Stasiu Kabaila iš Karaliaučiaus krašto Riaušių miestelio nusipirkome ne daug dėvėtą Opel Kapitan – Pobedą. Tuo metu tai buvo antras lengvasis automobilis Marijampolėje. Iš Kauno, baigę mokslus Politechnikos institute bei Žemės ūkio akademijoje, sugrįžo dar keletas bendraklasių: Rimas Lapinskas, Juozas Jasiukevičius, Algirdas Kičas, Gintautas Kaunas. Pastarasis nuo 14-os metų medžiojo kartu su savo tėvu – Marijampolės ligoninės vyr. Gydytoju Jonu Kaunu. Pradėjome kartu medžioti. Vienas veteranų buvo Bronius Vizgirda – nagingas šaltkalvis ir puikus tekintojas. To meto medžioklėse teko susitikti su daugeliu garsių medžiotojų ir veikėjų – prof. T.Ivanausku, V.Bergu, Kipru Petrausku, prof. J.Kriščiūnu ir daugeliu kitų.

Mes, buve klasiokai, mėgdavom susitikti viename Marijampolės restorane ketvirtadieniais po darbo kur ne tik pasilinksmindavom, bet ir planuodavom medžiokles. Prisimenu, kad mūsų grupelės sąrašą sudarinęjo G.Kaunas. Pirmuoju, dar 1958m., buvo įrašytas R.Lapinskas po to aš – Vytautas Gaulia, inž. Juozas Muckus, inž. S.Omilevičius. Mano aktyvesnį dalyvavimą medžioklėse lėmė ir tai, kad mūsų grupelės siela ir organizatorius G.Kaunas turėjo automobilį Moskvič – 405, kuris laukų ir užmiesčio keliukams visiškai netiko, o mano Pobeda prilygo šių dienų visureigiams. Nors mane labiau žavėjo žvejyba, bet dėl draugų tapau uoliu medžiotoju. Tuo metu dar nebuvau vedęs tad turėjau pakankamai daug laisvo laiko. Mane į LTSR medžiotojų ir žvejų draugijos narius rekomendavo G.Kaunas, R.Lapinskas, S.Papečkys ir J.Šumskas.
Gaug metų mūsų grupelės, o vėliau ir būrelio sekretoriaus ir medžioklės žinovo pareigas ėjo buvęs Lietuvos aviacijos kapitonas Jonas Grincius. Pradžioje medžiotojų daug nebuvo nes šautuvai buvo brangūs, sudėtinga gauti leidimą ir ypač svarbu tai, kad beveik nebuvo transporto priemonių, nors medžioti buvo galima bet kur tuometinėje Tarybų Sąjungoje – jokių būrelių ar klubų nebuvo. Autobusų buvo mažai, kursuodavo retai ir krypčių nedaug buvo. Tad kur nors patekti dažnai tapdavo neįveikiama problema.

Pirmuoju Medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininku buvo iš Ąžuolų Būdos kilęs grioviakasys Vincas Adomavičius. Aktyvus stribas ir komjaunimo – kompartijos veikėjas, vėliau išvytas iš „organų“ už prievartavimus ir kitus negražius darbelius, tačiau jam tai netrukdė tapti vienu pirmųjų vietos kolūkių pirmininkų. Medžiotojų gyvenime pasižymėjo kaip pasipūtęs, kerštingas, kitus niekinantis ir kolegas skirstantis į „savus“ ir „fašistus“…. Dauguma medžiotojų jo labai bijojo, tad buvo tikra sencacija, kai mes jauni inžinieriai, įsigilinę į tuometinius teisės aktus, ataskaitinio draugijos susirinkimo metu pareiškėme jam pastabas ir pateikėme reikalavimus. Garsiai pasakėme, kad visi medžiotojai yra lygūs ir visi yra tik MEDŽIOTOJAI. Medžioklės metu negali būti viršininkų, sekretorių, direktorių, karininkų, karo dalyvių ir t.t. Neetiška turėti „tarnų“ šautuvo ar laimikio nešiojimui. Nuolaidos, didesnis rūpestis ir globa gali būti taikoma tik vyresniems amžiumi, pasiligojusiems kolegoms. Iš karto užsitraukėme nemalonę ir buvome priskirti prie „ponų inžinierių grupės“. Tačiau šiokie tokie teigiami pokyčiai prasidėjo.

Tuo laikmečiu t.y. 1958 – 1962 metais, medžiotojų būrelių ir klubų nebuvo. Galėjai susirinkti kompaniją ir medžioti kur tik gali – visoje Sovietų sąjungoje. Šernams, stirnoms, elniams, briedžiams, ūdroms medžioti reikėdavo leidimo, kurį duodavo „pirmininkas“. Kadangi mūsų grupelė turėjo ir Moskvič ir Pobedą tai nukeliaudavom pakankamai toli. Medžiojome visoje užnemunėje, Ignalinos, Šiaulių, Anykščių, Skuodo, Čepkelių, Druskininkų vietovėse. Pasiekdavome ir Gardiną, Pinską, Volkoviską, Baltvyžių girios pakraščius, Karaliaučiaus krašto miškus. Keletą kartų buvome nuvykę į Lietuvos Brastos (dabar vadina Brestas) apylinkes. Ignalinos apylinkių pelkėse medžiojome tetervinus ir kurtinius. Lankėmės Plungės ir Panevėžio miškuose (tuose kraštuose dirbo bendraklasiai V.Kelerta, J.Živelis). Berods apie 1963 metu ( ???) garsus Lietuvos gamtosaugininkas V.Bergas, augant medžiotojų ir transporto priemonių skaičiui,  išplatino idėją, kad medžioti galima tik savo gyvenamam rajone. Apie 1967 -1970m. (???) rajonų medžioklės plotai buvo pradėti skirstyti į atitinkamus teritorinius vienetus – maždaug po 10 000 – 15 000 hektarų dydžio. Jie buvo įvairių rūšių. Taip vadinamiems brandaus socializmo liaudies tarnams –komunistų partijos centro komitetui (patys geriausi) buvo priskirti A grupei. Miškininkams teko B grupė, o liaudžiai liko C ir D grupės. Tuo metu buvo pradėta skirstytis į būrelius. Kas nepakliuvo, tuos draugijos valdyba priskyrė savo nuožiūra. Apie tą laikmetį buvo atliekamas veiksmas pavadintas „burtų traukimu“ – kokiam būreliui kokie plotai bus paskirti. Kaip vėliau paaiškėjo, geresnius kažkas jau buvo ištraukęs iki liaudžiai skirto spektaklio pradžios. Mūsų klubui „burtą traukė“ linksmuolis inžinierius, medžiotojas ir žvejys R.Lapinskas. Gerai neprisimenu, bet jis ištraukė lyg tai Nr.10. Kai perskaitėme plotų aprašymą –nukabinome nosis. Miškas pakliuvo Agurkiškėse už Kazlų Rūdos, o laukų plotai tęsėsi nuo Kalvarijos link sienos su Lenkija Vištyčio kryptimi, iš abiejų kelio pusių. Šiems plotams priklausė ir Vartelinės miškas, Šleinių šilas ir nuostabios Sūduvos kalvos. Plotai geri, bet skirtingose vietovėse ir atstumas tarp jų apie 70km. Baugino pasienio teritorija su spec.leidimais ir žiemą nevalomais keliais. Vėliau plotų ribos kito. Buvo laikmetis kai mūsų būreliui priklausė gabalas miško Varnabūdės miške ar Paežerių miške Vilkaviškio rajone. Būrelį pavadinome „Liubavo“ vardu, o garsusis V.Adomavičius sarkastiškai juokavo, – galėsit, ponai inžinieriai, foto aparatais, o ne šautuvais medžioti.

Kiek prisimenu būrelio kūrimosi metu pirmieji medžiotojai buvo šie vyrai:

Kaunas Gintautas, inž. miškininkas;

Lapinskas Rimtas, inž. statybininkas;

Papečkys Stasys, auto mechanikas;

Gaulia vytautas, inž. šilumininkas;

Muckus Juozas, inž. statybininkas;

Kvietkauskas Gediminas, statybininkas;

Leonavičius Bronius, medžioklės žinovas;

Bajoras Juozas,

Karčiauskas Stasys,

Kaminskas  …. ,

Kavaliauskas …. ,

Bardauskas  …. ,

Bražaitis ….. ,

Medžiotojas Sigitas pravarde Šlanga – pavardės neatsimenu,

Ivoniš …, inž.;

Butkevičius Jonas, architektas;

Grabauskas Algirdas, inž. statybininkas;

Burdulis, elektrikas;

Dambrauskas Romualdas, inž. statybininkas;

Šumskas Jonas, vairuotojas;

Janulevičius …, liejikas;

Skinkys …,

Bružinskas …, vairuotojas;

Omilevičius Sigitas, inž. hidromelioratorius;

Pirmuoju būrelio pirmininku buvau išrinktas aš. Jokios patirties nebuvo, tad parengiau įvairią dokumentaciją: įstatus, kiekvienam medžiotojui biotechninių darbų kortelę (tais laikais buvo normos kiek ir kokių plėšrūnų reikia sunaikinti). Keletą metų turėjome planą kasmet sugauti po 40 – 50 kiškių Rusijai, sumedžioti nustatytus kiekius žvėrių ir priduoti valstybei. Kaip tada kalbėdavo – eksportui, nors mums, medžiotojams, iš to eksporto jokios naudos nebuvo. Tiesiog buvo planas, kaip ir viskas tais laikais – planinga. Savo ruožtu gaminome ėdžias, vežėme pašarus, mokyklose darydavom pašarų rinkliavas, mokėme jaunimą, o jie mums talkindavo. Buvome nustatę tvarką, kad kiekvienas naujas klubo medžiotojas turi pagaminti ėdžias gyvūnams bei palapinių kurapkoms. Turėjome klubo foto albumą, rašėme medžioklės metraštį (gaila, bet minėti dokumentai pražuvo). Vėliau būrelio pirmininkais buvo renkami šie medžiotojai:

  • Papečkys  Stasys;
  • Kvietkauskas Gediminas;
  • Bajoras Arvydas;
  • Pielikis Vidas;
  • Papečkys  Stasys;
  • Juodišius Juozas;
  • Staknevičius Juozas;
  • Derenčius Edmantas .

Laikui bėgant kai kurios gražios tradicijos sunyko. Aš ne vieną kartą  siūliau jas atgaivinti. Kai kas jau padaryta, bet dar daug galima pagerinti, pagražinti, padaryti geriau ir tvarkingiau. Smagu, kad pradedama rašyti klubo istorija, bet reikėtų rinkti foto ir video siužetus (šiuolaikinės technologijos įgalina tai daryti išsamiai ir įdomiai). Kol dar nevėlu reikia surinkti klubo veteranų fotografijas. Kurti bei vystyti esamas klubo tradicijas, gal būt įsigyti klubui nuosavybės teise priklausančio turto, žemės bei vystyti atitinkamą verslą su tikslu gausinti gyvūnijos išteklius. Toli gražu ne visi klubo medžiotojai įsisamonino, kad XXI amžiaus medžioklės tai – GAMTOSAUGA.

Dar keletas minčių apie pokario laikų tradicijas klube. Kolegų gimtadienius ir vardines stengėmės švęsti kartu. Medžiodavom šv.Kūčių dieną ir vadinome ją Kalėdine zuikių medžiokle. Tą pat darydavom ir Naujųjų metų išvakarėse. Didžioji dalis senbuvių (aktyvūs medžiotojai ir keliautojai) mūsų būrelyje buvo sukūrę „Kepto paršelio klubą“. Jo esmė buvo ta, kad naujai stojantis medžiotojas, po medžioklės turėjo paruošti „stalą“ ant kurio privalėjo būti keptas paršelis. Po tam tikrų šmaikščių „apeigų“ naujokas turėjo bučiuoti paršeliui po uodega. Jei kuriam pavykdavo gauti čekiško alaus iš bazės ar kitų spec. vietelių – būtinai pasidalindavom su paršeliu ir kolegomis… Dažnai vaišės vykdavo Akmenynuose, kolegos S.Papečkio tėviškėje (jau nebeišlikusi).

Tai nuostabūs geri laikai ir gražūs prisiminimai. Apkeliavau beveik visą Lietuvą. Pažinau, pamilau, išmokau branginti, vertinti, saugoti šį nuostabų kraštą. Pergyvenau daug nuostabių saulėtekių ir nepakartojamų saulėlydžių, juodžiausių naktų lygiai kaip ir nušviestų nežemiškos šviesos, pūgų, lietų, pritrenkiančių – žmogaus neliestų kampelių su savo gėlėmis, žuvimis ir žvėrimis. Sutikau daug puikių žmonių – valstybės, mokslo, politikos veikėjų ir paprastų eilinių taurios sielos žmonių.
Deja, sutikau ir tokių kurie niekada nemylėjo ir nepamils nieko, nei medžio, nei žvėries, nei žmogaus. Patirtys ir pažinimai atskleidė ir trapią žmogaus prigimtį, prigimtyje glūdinčius tamsius instiktus ir nežabotą egoizmą. Ypač ginkluoto žmogaus, ypač apakinto pykčio, godumo ar alkoholio. Tokiomis akimirkomis pamatai visą pasaulio blogį – besaikį piktnaudžiavimą, negailestingą naikinimą, godumą, bedvasiškumą ir niekšybes. Daug keliaudamas aplankiau vietoves nuo Marijampolės iki Kamčatkos ir Archangelsko. Nuo Altajaus kalnų ir tremtinių lagerių iki Irkutsko. Pabuvojau Buriatijoje, Kirgizijoje ir kituose tuometinės Sovietų sąjungos kampeliuose.

Vertinant ir skaičiuojant pragmatiškai turėčiau paminėti, kad medžioklės ir kelionės man „atėmė“ bent 4 metus mano gyvenimo, kuriuos galėjau skirti savo šeimai, verslui, visuomeninei veiklai ar gerų darbų darymui. Ar aš to gailiuosi ? Žinoma – ne. Gyvenimas gražus įvairiapusis, kai paragauni visus jo skonius, kai pauostai visus jo kvapus. Ne veltui sakoma, – ne vien duona žmogus sotus. Tikiu, kad ne tik pagerinau savo sveikatą, savo gyvenimo kokybę, išsilavinimą, pažinimą, bet dar labiau pamilau savo mylimą kraštą. Buvimas gamtoje žmogų tobulina. Esu laimingas, kad ir man teko didelė riekė šios Dievo dovanos. „

Prisiminimus užrašė Paulius Uleckas

 

 

Medžioklės vadovo raištis

 

Galvos raištis

 

Emblema

 

Varovų vadovo raištis

 

Klubo vėliava